2015 metų kovo 6 d. (penktadienį) 15 val. Zarasų kultūros centro parodų salėje atidaroma Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Romo Linionio fotografijos paroda “ PRAĖJUSIO LAIKO DĖLIONĖS” Paroda veiks iki balandžio 8 dienos.

Mūsų būtis šioje Žemėje begalybė laiptelių: vieni – aukštyn, kiti – žemyn... Ant kiekvienos pakopos randi daugiau ar mažiau kaladėlių –su spalvomis ir ženklais, juodų ir bespalvių. Praeiti, paspirti ar bandyti atkurti šito laiko ir aplinkos atspindį – sudėlioti į mėnesių, metų (gyvenimo?) dėliones?

...Dėlioji iš pradžių nesudėtingus ir banalius to laikmečio aplinkos vaizdus, džiaugiesi: man pavyko! Nors jau tada ne viskas gražu ir malonu pačiam sau: akys mato tiek, kiek netrukdo aplinkiniai – žmonės ir daiktai. Keturiasdešimt laiptelių: aukštesnių ir žemesnių, naujutėlių ir aptrupėjusių, nutremptų ir poliruotu granitu švytinčių... Ir daugybė kaladėlių ant jų: vaizdai, detalės,nuojautos ir vyksmai – tai, kas dar tik bus.

Fotoaparatas tarpininkas tarp pasaulio ir tavęs. Jo akis – tavo akys, ir mato dažnai daugiau nei eilinis pilietis. Žinoma, daug ką gali paslėpti, išretušuoti, gali save (ir fotoaparatą) priversti kažko nematyti, kiekvienas autorius gali užaštrinti ar apglaistyti kampus... Bet gali žiūrėti į viską ne fotoreporterio, aklai fiksuojančio, o menininko (kaip sakė M. K. Čiurlionis „vaiko“) žvilgsniu. Ir bandyti parodyti tą pasaulį tokį turtingą vaizdais ir sodrų detalėmis, o kai kada – labai lakonišką ir erdvų. Tai pirmieji pabandė Narcizas Freimanas ir Vitalijus Butyrinas, o šis metodas vadinosi fotografika, fotomontažu, fotokoliažu – tuomet tai buvo ilgas ir juodas darbas.

Magiškas.

Taip atsirado fotodėlionės – nuo paprastų iki sudėtingų, nuo abstrakčių vaizdų iki bandymo parodyti žmones – portretą... Viskas, ką kliudė akis ar fiksavo objektyvas, tapo motyvais, fragmentais, detalėmis (kaladėlėmis), reikalingais atspindėti gyvenimo epizodą, vyksmą, viziją ar net muziką. Manau, kad realaus žmogaus portretui sukurti kartais prireikia nerealių (neįmanomų?) būdų ar priemonių – juk dažnai neįmanoma protu paaiškinti ir mūsų poelgių, veiksmų ar būsenų.

Fotografijos pranašumas prieš piešinį tas, kad apie ją negali pasakyti, jog tai netikra, sugalvota. Ir tai yra labai svarbus mano argumentas. Skeptikams.