Muzika gali pakylėti mūsų sielas, pažadinti mus maldai, užuojautai ir meilei. Ji gali skaistinti protą ir daryti mus nuovokesnius. Na, o folkloras atveria dar platesnius klodus, kurie yra mūsų genuose. O kas yra tas folkloras? Tai liaudies išmintis, išreikšta per pasakas, dainas, muzikavimą. Aš kalbėsiu apie muziką ir folklorą kaip apie vieną vienetą, nes jų atskirti neįmanoma. Akcentuosiu du terminus – liaudies muzika ir folkloras. Folkloras apimtų plačiau, bet šiame žodyje talpinu pasakas, legendas, patarles, mįsles, kitą smulkiąją tautosaką. Na, o žodžiuose liaudies muzika telpa liaudies dainos, sutartinės, instrumentiniai kūriniai, šokiai.

Yra sakoma, pasakyk kokią muziką klausai ir aš pasakysiu, kas tu esi. Aš perfrazuočiau šį posakį dar kitaip: „Pasakyk, ar dalyvauji folklore, klausaisi liaudies muzikos ir aš pasakysiu, kas ir koks tu esi“.

Gilmė Dainytė, trejų metų "Tramtatulio" diplomantė

Kokia gi folkloro prasmė? Kokia prasmė žmogaus patyrimo, kurį jis įgyja dalyvaudamas folklore? Kaip folkloras veikia pagarbą praeičiai, istorijai, kultūrai, vaiko intelektą, emocijas, mokymąsi, komunikavimą, jo ateitį? Ar priklauso žmogaus kūrybiškumas nuo to, ar jis dalyvauja folklore? Kodėl vieniems patinka liaudies dainos, kitiems tik instrumentinė liaudies muzika, dar kitiems pasakos ir patarlės? Tai įgimta ar nulemta kultūriškai? Tokius ir panašius klausimus mėginsiu atsakyti.

Anot mokslų daktaro Tomačio, pirmiausia, tai “ausys ugdo smegenis”. Viskas prasideda dar įsčiose. Mamos širdis – tai pirmieji garsas ir ritmas. Moteriai, kuri laukiasi kūdikio, svarbu, kokią muziką ji klauso. Kartais reikia valios pastangų klausyti kūrinių, kurie atlieka kokią nors reikalingą funkciją vienoje ar kitoje situacijoje: pavyzdžiui nuramina, migdo, pakelia energetinį tonusą, aktyvina, įkvepia, reguliuoja emocinę būseną ar kita. Jei moteris klauso „bumčiko” – tai toks vaikas sunkiai suras savęs tobulinimo kelius ir per muziką, nekalbant jau apie folklorą. Mamos ir tėčiai, dainuokite daugiau lopšinių. Tėvams gal ir nieko klausyti užstalės dainas, bet jei šeimoje atsirado kūdikis ar yra vaikas, tėvai turėtų atsakingiau elgtis su garsais. Lopšinė sukuria savo asmeninį patyrimą, dėl kurio kiekvienas iš mūsų turi skirtingus jausmus šiandien, skirtingai jaučiame žmones ir pasaulį. Mūsų protėviai, ypač moteriškoji linija, buvo labai išmintingos. Jau besilaukdamos, jos rūpinosi kūdikėlio ugdymu. Dabar yra terminas „prenetalinis ugdymas“. Tai užsimezgusios gyvybės ugdymas dar esant jai motinos įsčiose. Taigi mūsų senoliai, tai darė instinktyviai, dabar einama į edukacinius užsiėmimus to mokytis. Girdėtos sekamos pasakos vaikystėje, išlaisvina vaikų fantaziją, praplečia akiratį, santykį su aplinka. Na, o girdėtos lopšinės, daro žmogų jautresnį, subtilesnį, norintį vis būti arčiau savo šaknų.

Kontaktą su vaiku lengviau surasti per žaidimus, daineles. Tai priemonė panaikinti vaikų izoliaciją nuo pasaulio. Per muziką galima atrasti jų vidinį pasaulį. Garsų pagalba vaikai informaciją įsimena lengviau. Kiekvienas iš mūsų tikriausia prisimena, jog dainos žodžius (dainuojant) dauguma įsimindavome greičiau, nei eilėraščio. Vaikai, atėję į mokyklą, viską įsimena mechaniškai. Daug paprastų įvykių jiems įstringa dainuojant ir žaidžiant muzikinius žaidimus. Vaikai gali taikyti garsus įvairiems daiktams, judesiams ir veiksmams. Tai yra procesas, kuris yra labai svarbus ugdant mąstymo įgūdžius. Nauji garsai skatina smegenų veiklą ir padeda visapusiškiau pažinti pasaulį. Ypač, kai tai susiję su gamta, jų artima aplinka. Dainuojant liaudies dainelės apie gyvūnus, paukštelius, paprastą darbą skatina greitesnį mąstymą, visapusišką pasaulio pažinimą, kūrybiškumą. Liaudies žaidimai skatina orientaciją, socializaciją, mąstymą, pažinimą, kūrybiškumą.

Gilmė Dainytė ir Viltė Tumėnaitė 2015 m. "Tramtatulio" konkurse

Liaudies muzika arba folkloras lavina vaikų psichinius procesus, tai yra vaizduotę, dėmesio koncentraciją, atmintį, mąstymą, emocijas. Liaudies muzika stiprina mūsų gyvybiškumą ir kūrybiškumą. Muzika gali būti harmoningas ir adekvatus dirgiklis, kuris veikia beveik visas žmogaus fiziologines somatines ir psichines organizmo funkcijas, o ypač centrinę nervų sistemą, sielą, nuotaiką, grožio jautimą. Čia labai svarbu, kokią muziką klausome. Kokia dinamika, tempas, ritmas, tembras, forma, intensyvumo lygis ir pan. Klausydami ar atlikdami liaudies muziką, įsijaučiame į gamtos gyvybiškumą, harmoniją, nuoseklumą, pastovumą. Tai suteikia vaikui stabilumo. Ypač, jei jis girdėjo lopšines, buvo žaidinamas tėvelių, močiučių, senelių. Užsimezgęs šių veiklų ryšys tarp artimųjų, niekada neprarandamas, o tik stiprėja. Ateityje šis žmogus būtinai dainuos savo vaikams, anūkams, juos žaidins, kurdamas artimus ryšius. Nes tai tampa prigimtine veikla, genuose, kurie bus perduodami ateities kartoms.

Liaudies muzika arba folkloras yra tiesiogiai susijusi su žmogaus identiteto kūrimu, savęs atradimu. Liaudies muzika arba folkloras padeda žmogui formuoti savo pastovumą, vientisumą, tęstinumą. Juk žmogus, kuris žino savo kilmę, yra saugus, yra tarp savų, gyvena savo senelių žemėje, kuria čia istoriją, augina vaikus.

Tai ypač svarbu paauglystėje. Anot norvegų profesoriaus E. Ruud identiškumas – tai “metafora aš – kontekste”. Liaudies muzika arba folkloras – identiškumo metafora. Klausyti muziką ar kalbėti apie ją – tai reiškia atskleisti save. Muzika tiesiogiai neatspindi mūsų identiteto, bet jį užkoduoja. Jei vaikui kalbėsime apie liaudies muziką, su juo kartu atliksime ją ar klausysimės, ta muzika bus svarbi ir įdomi. Muzika tampa rėmais daugeliui situacijų ir įvykių. Juk ir senovėje, tikriausia žmonės, kurie buvo įsimylėję, kūrė meilės dainas. Taip gimė daug liaudies jaunimo – meilės dainų. Muzika ypač susijusi su stipriais išgyvenimais ir jausmais. Muzikos galima funkcija – jausmus stiprinti ar slopinti.

Tapatumo arba savęs suradimo procesas trunka visą gyvenimą.. Šiame kontekste labai svarbu kokia muzika užpildome asmeninę, socialinę, transpersonalinę erdves, kokį laiką ar vietą turime ar pasirenkame. Ir jei išlaikome vaiko susidomėjimą liaudies muzika, dainomis, folkloru, tai auginame sąmoningą, visapusišką, jautrų, save atrandantį žmogų.

Muzikos klausymas yra labai svarbus estetinis, dorovinis ir intelektinis pradas vaikų ir jaunimo auklėjime bei ugdyme. Pavyzdžiui vaiko meilę gamtai ir žmogui galima ugdyti giliu gamtos grožio pajautimu: čiurlenančiu upeliu, paukštelio giesme, dainuojama vakaro dainele, klausantis įvairių gamtos garsų – vabzdžių čirpsėjimo, vakaro tylos. Išnaudoti progas klausyti ne tik populiarių vaikų grupių, popchorų, kurių išraiška dažnai užgožia muzikos esmę, kaip variklio gausmas gamtos garsus, bet klausytis folkloro, mokyti juo gėrėtis, džiaugtis.

Liaudies muzika arba folkloras yra pasaulis – vidinis ir išorinis. Per šią muziką vaikas gali atrasti šiuos pasaulius. Plačiąja prasme galima teigti, jog liaudies muzika arba folkloras yra dvasingumo šaltinis. O dvasingume yra labai svarbi ir tyla. Tyla gali susieti žmones, duoti gilesnį vienas kito supratimą. Tai suteikia pilnatvės, šilto artumo jausmą, suteikia energijos. Tyla kartais suvokiama kaip žmogaus veiksmas, kartais – kaip pagrindas veiksmui, kartais – kaip būsena, reikalinga savęs ir aplinkos pajutimui, kartais – kaip supančio pasaulio savybė, o kartais – kaip antgamtinės jėgos pasireiškimas. Senovėje žmonės gyveno ekologiškoje tyloje. Jų netrikdė televizorių, radijo, automobilių, lėktuvų, gamyklų ar kitokie garsai. Jie girdėjo paukštelius, upelį, jūrą, tylų mamos dainavimą. Ir šioje tyloje, jie galėdavo išgirsti save, savo mintis, veikti kūrybiškai.

Gilmė Dainytė su mama Diana Skvarčinskaite atlieka dvejinę sutartinę

Taigi, vaikai, kurie nuo mažų dienų girdėjo pasakas, lopšines, buvo žaidinami, anksčiau pradeda kalbėti, socializuotis, plačiai – globaliai mąsto, yra saugūs, nes žino savo šaknis, kilmę – identifikavę save, yra labai kūrybiški, muzikalūs, jautrūs, tobulėjantys, aktyvūs ir visa tai būtinai perduoda kitoms kartoms. Jie auga visapusiškomis asmenybėmis.

Zarasų kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis "Čiūta" susikūrė 2015 m. sausio mėnesį ir tą patį pirmąjį pusmetį vaikų ir moksleivių liaudies atlikėjų konkurse "Tramtatulis" kolektyvo dalyvės Gilmė Dainytė ir Viltė Tumėnaitė tapo laureatėmis. Gilmė yra kolektyvo vadovės dukra ir ji šiame konkurse dalyvauja nuo 3 metukų. Tą pirmąjį kartą pasirodydama konkurse ir būdama 3 metukų, ji pelnė Diplomantės diplomą. Jai nuo gimimo buvo dainuojamos lopšinės, sekamos pasakos, mokoma dainuoti liaudies daineles. Gilmė labai anksti pradėjo kalbėti ir dainuodama intonuoti. Gilmė nuo mažens dalyvavo su mama įvairiuose folkloro kolektyvuose, net mamos bakalauro ir magistro egzaminuose. Šiandien Gilmė yra vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio "Čiūta" viena iš vyriausių dalyvių, dainų užvedėja, kolektyvo „siela“ ir lyderė.