Ar gali būti kas smagiau, nei galimybė nuolat gyventi šokio ritmu ar proga skleisti daugiametę šokėjo patirtį kitiems, uždegti savo pomėgiu bendraminčius, gyvenančius kitame pasaulio krašte? Ar gali būti kas prasmingiau, kaip savyje nešiojamą meilę gyvenimui, šokiui ir savo gimtajam kraštui „išvežti“ į kitą pasaulio kraštą ir tuo įkvėpti kitus?

Mes, ežerų krašto atstovai – Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvo „Ežerūnas“ šokėjai ir muzikantai, puoselėdami tautines ir šokio tradicijas, kasmet ieškome naujų draugų dar neaplankytose šalyse. Šiais metais laimė lėmė (ačiū rėmėjams – Zarasų rajono savivaldybės administracijai) dalyvauti Tarptautiniame liaudiškos muzikos ir šokių festivalyje „Novruz“, vykusiame kovo 18-22 dienomis Baku, Azerbaidžano sostinėje. Tai bene toliausias taškas, kuriame yra koncertavęs zarasiškių kolektyvas. Kelionėje patirti įspūdžiai ir festivalio akimirkos neišdils dar ilgai iš keliavusių šokėjų atminties...

Po ilgo skrydžio lėktuvais per Maskvą šokėjus pasitiko turtingas ir savo architektūriniais sprendimais pribloškiantis Baku Haidaro Alijevo aerouostas, švytintis stiklu, auksu, baltuoju marmuru ir aptakiomis linijomis. Toks pat ir Baku – švarus, tvarkingas, žaliuojantis, žydintis, labai prižiūrimas miestas, pribloškiantis įspūdinga ir didinga architektūra, o naktį švytintis begale šviesos instaliacijų. Azerbaidžiano sostinėje praleistos 5 dienos dovanojo mums daug naujų, anksčiau niekur nepatirtų įspūdžių. Juk Azerbaidžianas pirmiausia yra musulmoniškas Kaukazo kraštas, kuriame puikiai dera vakarietiška ir rytietiška kultūros. Be to, pataruoju metu Azerbaidžanas dažnai vadinamas ir „naujuoju Eldorado“, kadangi tai naftos ir dujų išteklių kraštas, ypač išgarsėjęs pasaulyje 2012 metais surengtu „Eurovizijos“ konkursu bei nuo praėjusių metų rengiamomis „Formulės-1“ varžybomis. Tai įspūdingos gamtos, svetingų žmonių, o taip pat ir didelių kontrastų šalis, skalaujama didingos, ir naftos, ir dujų dosnios Kaspijos jūros.

Apsigyvenę Baku priemiestyje esančiame viešbutyje ant Kaspijos jūros, turėjome kasrytinę progą pasilabinti su Kaspija ir kasdien stebėtis kontrastais: viešbučio turtingumu ir prabanga bei netoliese skurstančiais vietinių žmonių „gyvenimais“, liūdnai slampinėjančiais valkataujančiais, tačiau labai draugiškais šunimis ir vėjo nešiojamomis šiukšlėmis... Šalia prabangių mašinų matėme ir seniai pamirštus žiguliukus, zaporožiečius ar aprūdijusius zilus...

Baku miestas, ypač jo centras, skęsta prabangoje. Čia aplankėme musulmonų mečetę, grožėjomės didingaisiais trimis dangoraižiais Liepsnos bokštais, iškylančiais iki 182 metrų aukščio, pastatytais 2013 metais ir jau tapusiais šiuolaikiniu Baku simboliu. Apsilankėme ir valstybinėse Azerbaidžano kapinėse, kuriose palaidotas labai gerbiamas šalies prezidentas Haidaras Alijevas, po Sovietų sąjungos žlugimo atvedęs šalį į pakilimą, ir garsiajame Azerbaidžano kilimų muziejuje, kur ne tik apžiūrėjome akis kerinčią ekspoziciją, bet ir dalyvavome kilimų rišimo edukacinėje veikloje. Vaikščiodami po miestą, besiruošiantį Novruz šventei (tai svarbiausia azerbaidžaniečių ir iraniečių naujųjų metų ar naujosios gamtos pradžios šventė, švenčiama net devynias dienas), ar Kaspijos jūros pakrante grožėjomės raktažolių „kilimais“, niekada nenustojančiais trykšti fontanais, kilimų raštais išpuoštais senamiesčio turgeliais, Mažąja vietine „Venecija“ bei visur plazdančiomis gigantiškomis Azerbaidžano valstybinėmis vėliavomis ir vietinių žmonių temperamentu: garsia kalbėsena, emocingais rankų gestais ir savitu bendravimu.

Ne pirmą kartą keliaudami, šalia didžiųjų tikslų (aplankyti, pažinti, atstovauti) visada turime žaismingų, nuotaiką pagerinančių, sutelkiančių tikslų. Šįkart mūsų tikslas buvo Baku senamiestyje atrasti garsiojo rusų komedijos klasiko Leonido Gaidajaus filmo „Briliantinė ranka“, pastatyto 1968 metais, filmavimo vietas. Po kantraus ieškojimo ir bendravimo su vietiniais gyventojais visgi pavyko atrasti garsiąsias gatveles ir ten nusifotografuoti su visu kolektyvu. Emocijoms nebuvo galo!

Tačiau visgi svarbiausia Baku mieste buvo koncerto diena Muslimo Magomajevo valstybinėje filharmonijoje. Čia susirinko visi tarptautinio festivalio dalyviai iš Irano, Gruzijos, Turkijos, Kazachstano, Azerbaidžano ir mes - iš vienintelės šiaurės Europos šalies Lietuvos – iš viso net 19 kolektyvų! Savo tautiniais kostiumais, ramiu šiaurietišku temperamentu, šokių stiliumi ir parengta programa labai skyrėmės iš kitų festivalio dalyvių, todėl sulaukėme ne tik gausybės žiūrovų aplodismentų, tačiau ir didelio dėmesio filharmonijos fojė. Pirmą kartą patyrėme net tris valandas trukusią „fotosesiją“. Smagu buvo bendrauti ir su Azerbaidžano Respublikos ambasados  Lietuvos Respublikoje atašė Samiru Musayevu, dalyvavusiu festivalyje svečio teisėmis bei aplankiusiu mus viešbutyje ir vakarieniavusiu su mumis.

Ankstų rytą mūsų laukė tolima kelionė namo – į Lietuvą. Su gražiausiais įspūdžiais ir maloniausiais prisiminimais palikome kontrastingąjį Azerbaižano kraštą, palinkėję sau čia sugrįžti dar ne kartą.