Įsisiūbavo kaimų festivaliai, žiūrėk ir pabaigon kartu su vasara.

Nors šeštadienio pavakarę debesys kabojo it damoklo kardas, bet lyti ant Turmanto nepradėjo, tik jaunimui jau teko pasimaudyt giliai įnaktėjus, bet labai norėjus pasišokti. Kaip ir iš viso mūsų miestelių bendruomenių festivaliai, kaip juos bepavadinsi, bet kasmet vis karteles kelia, vis geriau prieš savo žmones ar prieš kitas seniūnijas pasirodyt. Savivaldybės administracija, jau prieš kurį laiką įvertinusi mūsų kaimiškųjų vietovių kultūros, bendruomenių, seniūnijų , vis gausiau prisidedančių rėmėjų pastangas, festivalius pradėjo kiek gausiau finansuoti. Žinoma, to neužtenka, bet yra nuo ko pasispirti šoktelint pas Joną ar Antaną paramos gauti.

Ne kitaip ir Turmante. Pastangos išties labai didelės miestelio žmones sukviesti šventiškai papuošton aikštelėn prie seniūnijos( Trūksta Turmantui gražaus skvero arba taip jaukaus kampelio šventėms). Žmonės nori ne vien savus pamatyti, bet padedami dalyvaujančių pasmaguriauti ir kitų kultūrų. Svariausias žodis – turmantiškių. Dainavo ansamblis „Sidabrinė gija“, kaip visada pradėjęs pasirodymą himnu Turmantui, dainavo solistės Vera Pupel ir „sidabrinis“ Turmanto balsas Nadežda Ivanova, sukosi jaunimo šiuolaikinių šokių grupės, moterų linijinių šokių grupė. Kiek vėliau sensacija tapusi naujai užgimusi Turmanto kapela, kurios liaudis vis prašė ir prašė pakartoti. Tarp turmantiškių, gausiai sveikinti atvykusių rajono vadovų, seimo, tarybos narių palinkėjimai šventei ir visam seniūnijos žmonių gyvenimui.

Svečiai šį kartą neįprasti. Pirmieji meistriškumą parodė Zarasų karate klubo vaikai ir jaunimas, vėliau visus iš vietų pakėlė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės pasieniečiai, pademonstravę savo ir tarnybinių šunų meistriškumą. Neužilgo pakvipo ir čia pat verdama kareiviška košė, buvo vaišinami visi atėję į šventę.

Visi laukė kolektyvų iš Visagino ir Daugpilio pasirodymų. Dainavo baltarusių ansamblis „Suzorija“, veteranų choras „Melodija“, Lidija Gurova su seserim taip pat kylančia dainininke. Gražių atsiliepimų išgirdome apie Daugpilio krašto kultūros centro merginų vokalinės grupės pasirodymą. Pasirodymus baigė jau minėta kapela, bet įsilinksminę turmantiškiai dar ilgai dainavo karaokę, ir kuo pradėjau reportažinį vaizdelį,tuo ir baigsiu, galiausiai buvo sulyti per naktinę diskoteką.

Kas krito į akį būnant šventėje, tai didelis nuoširdumas, geranoriškumas iš kultūros darbuotojų, ypatingai iš Tatjano Jermolajevos, kuri turėjo pati sužiūrėti visu tris kampus, (teatleidžia seniūnas), vieną palikdama ir seniūnui. Kokia virtuvė ir kokie suodini ar iššveisti katilai virė prieš didžiausią miestelio šventę, nematėme. Išorė graži ir patogi sėdėti po palapine tiek atlikėjams, tiek žiūrovams.

Lankantis Turmanto šventėse krinta į akis graži tradicija- ypač tvarkingi atlikėjų kostiumai, gražūs savi soliščių parėdai, tvarka scenoje ir užkulisiuose. Visi žino, kad prieš savus reikia keliagubai stengtis. Kad kiekvienas neritmiškas šokio žingsnis ar balsu pagautas „gaidys“ ilgai bus aptarinėjama kaip įvykis. Tad geriau jau neklįsti, nepagauti ne tos natos, išeiti į sceną gražiai apsirengus ir jei drįsti dainuoti ar šokti, tai jau nuo dūšios. O kaip tai padaryti nuolat mažėjančioje bendruomenėje su besigaluojančia mokykla, tai jau mūsų, kultūrininkų lankstumo ir išmonės reikalas. To pasiekiama, ir kaimų festivaliai žargoniškai vadinami tarp mūsų (savų), tą įrodė.